Prijaukinti vėjai

Aušra Matulaitytė – kūrybininkė, žurnalistė, įsimylėjusi Ispaniją. 2004 m. buvo išleistas jos apsakymų rinkinys „Angelas juodais drabužiais“. „Prijaukinti vėjai“ – pirmasis autorės romanas.

Kartais reikia išklysti iš kelio, kad rastum lobį, arba atsisakyti lobio – kad rastum savo kelią.

Kai tau 27-eri, galima šokti į bendraamžių šeimos idilės traukinį, arba… nusipirkti „lemtingą bilietą“ ir nuskristi į Kanarus. Taip padarė šios knygos pagrindinė veikėja Alba. Išdrįsusi palikti blėstančią meilę, pabodusį darbą ir mylimą Vilnių, ji leidžiasi į naujo gyvenimo paieškas mažoje Kanarų saloje Lansarotėje. Albos gyvenimą kaipmat pagauna ispaniškas ritmas. Nuostabi salos gamta, svaiginančios pažintys ir, žinoma, meilė. Bet ar pavyks Albai susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą?

Ši knyga ne apie mane, ji apie mus visus – svajojančius apie vėjus, įsisukančius į kasdienybę ir sujaukiančius įprastą ritmą. Ji apie tuos, kuriuos jaukinamės ar dar tik trokštame prisijaukinti. „Prijaukinti vėjai“ – istorija visiems, pasiilgusiems nuotykių, vasaros, palmių, vandenyno, šilumos, Ispanijos ar meilės. Ją rašyti pradėjau gyvendama vienoje nuostabioje Kanarų salų – Lansarotėje, o baigiau vidurnaktį Madride, sėdėdama ant suoliuko Retiro parke ir jusdama į gyvenimą pamažu atplūstančius naujus vėjus.
Autorė

2019 metai, leidykla Tyto alba 

Daugiau informacijos čia

image2 Artūras Steponavičius nuotr.

Atsiliepimai

  •  

    Skaitai ir jautiesi, kad atostogautum Kanaruose, nes autorė nepagailėjo vaizdingų aprašymų ir kuriamos ispaniškos nuotaikos. Sakyčiau, kad toks tikras atostogų romanas, kuriame netrūksta nuotykių, vasaros, palmių, vandenyno, šilumos, Ispanijos ir meilės. Toks geras vasariškas kokteilio miksas, kurį mėgaudamasis skanauji. Tikrai labai maloniai nuteikė ir sušildė, o ir pati istorija man pasirodė lengva ir gan maloni. Apėmė toks keistas jausmas, kad galbūt čia autorė aprašė savo meilės istoriją, nes vietomis pasirodė labai tikroviška ir įtikinanti. Šį romaną rekomenduoju skaityti, kai norisi tikros romantikos egzotiškoje šalyje, kai norisi prisijaukinti ne tik savus, bet ir svetimo krašto vėjus arba kaip autorė sako: „Kartais reikia išklysti iš kelio, kad rastum lobį, arba atsisakyti lobio-kad rastum savo kelią“.

     

    Mamos Pelėdos Užrašai

  •  

     

    praėjo daugiau nei mėnuo nuo perskaitymo. Ir vis dar pamačiusi šią knygą, prisimenu tą romane aprašytą lengvumo būseną, kurią patyrė pagrindinė veikėja, vos atkeliavusi į salą. Taip ir norisi svajoti apie kokią nors išvyką ar atostogas, per kurias nors kiek pavyktų išvalyti galvą nuo užsibuvusių minčių ir būti tik toje dabarties akimirkoje. Tad knyga įkvepia.

     

    MANO KNYGŲ PASAULIS

  •  

    REKOMENDUOJU jei niekada nesimaudėte nuogi vandenyne naktį, bet norite pajusti, kaip tai paglostytų jūsų mintis. Siūlau jei norėtumėte nulėkti iki Kanarų vienam ilgam vakarui ir pamatyti, kad nors ir kitokiame pasaulyje, bet daug kas veikia tais pačiais principais. Patariu perskaityti, jei galvojate, kad aplankę tam tikrą skaičių miestų staiga – bac – ir pasidarysit laimingi. Deja, bet laimę vežamės ne lagamine, o širdyje. Rekomenduoju lengvos romantikos gerbėjams, čia meilės linija tokia jauna, kad įtampos vėjelis dvelkia net greit verčiant puslapius. Imkit ir tie, kurie nori pasidžiaugti mūsų jaunąja literatūros karta, įsitikinsit, kad mūsų skaitinių ateitis gerose rankose. Apskritai, šis kūrinys – odė 27-iesiems gyvenimo metams. Skubantiems, bet jau vis labiau atrandantiems jėgą lėtesniame žingsnyje, su jaunatvišku polėkiu, bet jau pasipuošusiems išminties krisleliais. Dar gaiviems, nors jau ir pasvilinusiems naiviuosius sparnus. Vertinantiems santykius, bet laisvę dar labiau.

    PELĖDOS SKAITINIAI

Spaudoje

 

 

Žurnalas ŽMONĖS 

Skaityti čia

Pristatymo akimirkos