Kas mylės Tave?

Kartais einu į pasimatymus su savimi. „Kokia meilė sau”, – susižavėjus pastebi draugė. „Dabar madinga mylėti save”, – antrina kita. Bet aš augau kitokiais laikais, kai kažkas turėjo būtinai tave mylėti ir moteriški žurnalai rėkte rėkė: „jis mylės, jei būsi tokia ir anokia, o jei niekas nemylės, tai teoriškai net negyvenai”. Ir kažkodėl atmintin iškyla prisiminimų nuotrupa: man devyneri, mes kaime ir močiutė sako kaimynui: „Atleiskit, ji pas mus tokia keistesnė. Menininkė. Rašo eilėraščius. Mokykloj skaitovų konkurse užėmė pirmą vietą. Vilniaus mieste trečią.” Ar dabar mane mylės?

Man beveik šešiolika ir aš nelaukiu, kol kas nors mane mylės, varau į pirmą pasimatymą su vyru iš interneto. Fanų klubo forumo. Trys sluoksniai tamsesnio atspalvio pudros, rožiniai nagai, aptempti džinsai ir aukštakulniai. Už nugaros švilpia statybininkai. Laikau suglamžytą bilietą. Baisesnis už velnią jis, bet gal už tai mylės? Per „Žvaigždžių karus” muistausi ir galvoju į kurią pusę bėgt, kai filmas pasibaigs. Kad nemylės suprantu bevalgant ledus. Paskaito kalorijas ir nustato mano dienos normą. „Jauna dar panelė esi, bet jau turėtum prisižiūrėt figūrą”. Įlipu į bet kokį autobusą. „Kita stotelė – Pasakų parkas”.

Nusprendžiu, kad mane mylės, jei mano mėgstamiausia spalva bus ne raudona, o juoda. Klasika. Jei klausysiu metalo ar bent jau apsimesiu, kad klausau. Apsimetu. Rengiuosi juodai. Prieš mokyklą keliuosi penktą ryto. Plaunu galvą ir dažau blakstienas, lūpas ir akis. Su pudros atspalviu jau pataikau. Jau dabar tikrai mylės. Gal dar pasišypsot, pasipurkšt feromonais, išbandyt keto dietą, užsirašyt į miuziklą, gal netikėtai praeit pro šalį, suvaidint abejingą? Nusipirkt juodą suknelę? Pastebėjo akių šešėlius ir karolius! Rengtis juodai ir toliau mylės.

Vis galvojau, ką turėčiau daryt, kad mylėtų, kad patikčiau jo šeimai, draugams. „Susirasti gerai apmokamą darbą”, „įstot į universitetą”, „gerai išlaikyt egzaminus”, „skaityt protingas knygas”. „Būk pūkuota”, „būk maloni”. Ar jau myli, mylės, ką daryt, kad vėl mylėtų?”

Man sakė, kad mane mylės, jei būsiu savimi. „Tik būk savimi”, – drąsino. Prisipažinau, kad bijau lėktuvų, širšių, tamsos, nevairuoju, nemoku plaukt. „Čia ne tu, tu ne tokia, varau namo”. Man sakė, kad mylės, kai sversiu penkiasdešimt, kai pasikeisiu ir nebūsiu savimi, kai priaugsiu svorio ir nebūsiu paliegus. Mylės mane visada, visokią ir visur, tik dabar negali mylėt, nes neturiu darbo ir pinigų taksui, bet vėliau, kai bus gerai, tikrai mylės.

„Gal tau reikia menininko”. „Tu susirask normalų bičą”. „Atsiųsk savo nuotrauką”. Tada mylės. Nusidažysiu plaukus, palaikysiu protingą pokalbį, miegosiu su makiažu, išliksiu paslaptinga. „Mylėsiu net kai verksi”. Jei tobulai supjaustysiu morkas gal jau mylės? „Vyrams negalima prieštarauti”, – sakė populiariaus žurnalo antraštė, tada mylės. Mylės, jei padarysi valgyti, niekada nesiskųsi, prigimdysi vaikų”. Taip be pabaigos, manyje skamba mintys, ką daryti, kas mylės, o ištikus tylai ir užgesus šviesoms, pasauliui sulėtinus tempą, pagaliau paklausiu savęs: „kas tu ir ką darysi, kad save mylėtum?”