Mano slaptas gyvenimas

Prieš porą dienų sutikau vaikystės laikų draugę. Maisto prekių parduotuvėje. Su kauke, bet atpažinau, nes esam socialinių tinklų kontaktuose.
Vaikystėj ji norėjo būti mokslininke. Aš norėjau būt vaikų mama, na, geriausiu atveju, dar kartais vaikų darželio auklėtoja.
Dabar ji parduotuvėje su dviem vaikais, į pilnoką vežimą krauna paukščių lesalą (dribsnius). Aš stoviu su vyno buteliu rankoje, šypteliu. „Na va, ėmėm ir apsikeitėm svajonėm, aš beveik mokslininkė, parašiau vieną mokslinį straipsnį”,- noriu sakyti, bet ima ir surakina žandikaulį.
“Gal vyną perku, nes pas mane ateis svečių”, – mąstau, nors per karantiną apsilanko tik vienatvė arba sąžinė. Abi senos geros draugės.
Atsisveikinam. Dar kartą žvilgteliu į jos pirkinių vežimą, nekruopščiai paslėptas butelis Rieslingo!
Grįžusi namo pasileidžiu seksualiausio balso savininko dainą, nors jei reiktų rinktis tarp Jude Law ir Leonard Cohen, dar sudvejočiau. Gailiuosi, jog savo vaikystės draugės nepaklausiau, ar
ir ji mintyse turi susikūrusi slaptą gyvenimą.
“In my secret life” aš sėkminga reklamos agentūros savininkė rožiniu kostiumėliu. “Visą gyvenimą paskyriau darbui”, – sakau viename interviu, kai paaukoju stambią sumą gyvūnų prieglaudai. Žinau, kad grįžusi namo rasiu šunį, bet vyro tikriausiai ten nebus.
“In my secret life” susikūriau jį trylikos, nematau nei veido, nei plaukų, bet vakarais mes kartu maudomės vonioje ir skaitom vienas kitam knygas. O paskui keliamės prieš aušrą ir saulę jau pasitinkam ant stogo su reklaminiu kavos puodeliu rankose. Tik niekaip nematau, kuris iš mūsų valo vonią ar plauna grindis, nes tikriausiai mano slaptame gyvenime buiteko nėra.
Tą vyrą be veido ir plaukų matau vis rečiau, bet kartais, kai užmiegam nusisukę veidu į sieną, jis sugrįžta. “In my secret life”. Mes vėl gulim vonioj ir skaitom knygas, o tada vėl pasitinkam saulę ant stogo. Visada tas pats scenarijus, net nežinau, kaip jis juokiasi ir ar juokiasi, bet… “In my secret life” būnu laiminga. Žinau, tas vyras vonioje, be veido ir plaukų niekada nepasakys: “tu kažkokia keista” arba neišeis pas kitą, jis visada liks sėdėti vonioje arba bus ant namo stogo pasitinkantis saulę.
Tik mes niekada kartu nesijuoksim, nevalgysim lovoje keptos duonos, negersim vyno kopose ir negyvensim buiteko.
“Savo fantazijose aš kartais vis įsimyliu”, sako I. Narkutė kažkokiame interviu. Bet aš vis įsimyliu savo draugą. Realybėj, vis iš naujo. Vienąkart jo ilgas blakstienas, kai dar miega, kitąkart juoką arba tą akimirką, kai veža mūsų abiejų dviračius smėliu, nes man per sunku. Gal todėl ir neparašau naujo romano, nes įsimyliu ne fantazijose.
Staiga topteli mintis, jei reiktų ištarti tą lemtingą Mefistofelio frazę: “Sustok akimirka žavinga”, kokia akimirka tai būtų?
Pirmiausia pagalvoju apie slaptą gyvenimą, bet nesinori visą laiką sėdėti su tuo išgalvotu vyru vonioje, nors tikriausiai daug knygų jau perskaitėm.
Kai susimąstau apie savo reklamos agentūrą, niekaip negaliu grįžti namo, panašu, jog gyvenu toje agentūroje ir turiu vieną ir tą patį rožinį kostiumėlį. Bandyti sugalvoti pratęsimą beprasmiška, visi vaizdai išskrenda lyg džinas iš butelio.
Realybėje buvo tiek daug gražių akimirkų, bet nei vienos idealios, nes besukant prisiminimų juostą, darosi vis smalsiau, kas bus toliau.
Jei vieną dieną ištekėsiu, beveidis vyras iš mano slapto gyvenimo turbūt visai išnyks. Bet prieš išeidamas dar pasakys: “Jei labai užknis vystyklai, vaikų verksmai ar šiaip gyvenimas, žinai, kad visada gali mane rasti vonioje, mes vėl skaitysim knygas, tik įsipilk taurę Rieslingo ir užsileisk “in my secret life” dainą.
Tekstas mano. Viskas, kas yra šioje istorijoje yra išgalvota arba ne.